1999 m. dokumentai lietuvių k.

English

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

N U T A R I M A S

Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos

pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio

pase" atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai

Vilnius, 1999 m. spalio 21 d.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis

iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus

Kūrio, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio,

Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko,

dalyvaujant suinteresuoto asmens - Lietuvos Respublikos

Seimo atstovams Seimo kanceliarijos Teisės departamento

vyresniajai konsultantei Onutei Buišienei ir Valstybinės

pirmininkei Danguolei Mikulėnienei,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102

straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio

Teismo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, viešame Teismo posėdyje

1999 m. spalio 12 d. išnagrinėjo bylą Nr. 14/98 pagal

pareiškėjo - Vilniaus apygardos teismo prašymą ištirti, ar

Lietuvos Respublikos Aukđčiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31

d. nutarimas „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos

Respublikos piliečio pase" neprieđtarauja Lietuvos Respublikos

Konstitucijos 18, 22, 29 ir 37 straipsniams.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

Pareiškėjas - Vilniaus apygardos teismas kasacine tvarka

nagrinėjo civilinę bylą, kurioje ieškovas prašė įpareigoti

policijos komisariatŕ iđduodamame jam naujame Lietuvos

kalba.

Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į

Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos

vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase"

(Ţin., 1991, Nr. 5-132; toliau - Aukđčiausiosios Tarybos

nutarimas) neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 29 ir 37

straipsniams.

Pareiškėjas prašyme nurodo.

Lietuvos Respublikos piliečių vardų ir pavardžių rašymo

ypatumais. Aukščiausiosios Tarybos nutarimas nustatė, kad

lietuvių ir nelietuvių tautybių Lietuvos Respublikos piliečių

vardai ir pavardės pasuose rašomi lietuviškais rašmenimis.

Pareiškėjas teigia, kad toks reglamentavimas gali prieštarauti

Konstitucijos 18, 22, 29 ir 37 straipsniams.

II

atstovė D. Mikulėnienė Konstitucinio Teismo posėdžiui raštu

pateikė tokius paaiškinimus.

Aukđčiausiosios Tarybos nutarimas derinasi su

kalba yra valstybinė kalba, todėl asmenų vardai ir pavardės,

kaip ir kiti įrašai, Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi

Lietuvos Respublikos valstybine kalba, t. y. lietuvių kalbos

rašmenimis.

teisės ir laisvės yra prigimtinės, yra bendro pobūdžio ir su

vienai ar kitai kalbai būdingomis rašybos normomis nesietinas.

Konstitucijos 22 straipsnyje nėra teiginio, kurį būtų

garantuoja ţmogaus privataus gyvenimo neliečiamumŕ. Ginčijamas

nutarimas privataus gyvenimo nereglamentuoja, jame kalbama tik

apie pasą, t. y. oficialų dokumentą, kuris liudija asmens

Konstitucijos 29 straipsnis įtvirtina visų asmenų lygybę.

Aukščiausiosios Tarybos nutarimas neteikia niekam privilegijų

dėl tautybės ar kalbos, jame įteisintas principas visų Lietuvos

vienodai - valstybine kalba.

Ginčijamas nutarimas, įtvirtinantis teisę nelietuvių

tautybės Lietuvos piliečiams pasuose išlaikyti savo vardų ir

pavardžių morfologines formas (atitinkamai kalbai būdingas

nustatytos tautinėms bendrijoms priklausančių piliečių teisės

puoselėti savo kalbą. Nutarimas nereglamentuoja asmenvardžių

vartojimo įvairiose neoficialaus bendravimo srityse, tautinių

mažumų spaudoje ir pan.

III

Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti Lietuvos

Respublikos teisingumo ministro G. Balčiūno, Lietuvos

tarptautinių sutarčių departamento l. e. direktoriaus pareigas

R. Pikučio, Europos teisės departamento prie Lietuvos

Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus V. Vadapalo,

Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriaus l. e. skyriaus

vadovo pareigas L. Bilkio paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad

Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimas „Dėl

vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase"

neprieštarauja Konstitucijai.

IV

1. Suinteresuoto asmens atstovė D. Mikulėnienė

Konstitucinio Teismo posėdyje iš esmės pakartojo rašytiniuose

paaiškinimuose išdėstytus argumentus.

2. Suinteresuoto asmens atstovė O. Buišienė Konstitucinio

Teismo posėdyje pateikė šiuos paaiškinimus.

Konstitucijos II skirsnyje „Žmogus ir valstybė" yra

įtvirtintos žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės. Šio skirsnio

18 straipsnyje įtvirtinta svarbiausia ir prioritetinė nuostata:

„Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės." Šią nuostatą

detalizuoja ir plėtoja kitos konstitucinės nuostatos,

įtvirtinančios žmogaus teisę į gyvybę, laisvę, jo asmens,

orumo, privataus gyvenimo neliečiamybę, piliečių, priklausančių

tautinėms bendrijoms, teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą,

papročius ir kt.

yra valstybinė. Šios normos paskirtis - užtikrinti tautos, kaip

valstybės kūrėjos, identitetą, tautinę savimonę bei saviraišką,

darnų valstybės valdžios, valdymo organų, įvairių institucijų,

piliečių teisių ir laisvių apsaugą. Vadovaudamasis šia

konstitucine nuostata Seimas priėmė Lietuvos Respublikos

valstybinės kalbos įstatymą, kuris reglamentuoja valstybinės

kalbos vartojimo neoficialiuose, neformaliuose žmonių

tarpusavio santykiuose, bendraujant ţodţiu, dalyvaujant

tautinių bendrijų ir religinių bendrijų renginiuose. Tai

privataus gyvenimo neliečiamumo, asmens susirašinėjimo,

telefono pokalbių, telegrafo pranešimų ir kitokio susižinojimo

neliečiamumo, žmogaus garbės ir orumo pripažinimo bei gerbimo

principus.

savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų, taip pat kitų tarnybų

ir įstaigų vadovai, tarnautojai ir pareigūnai turi mokėti kalbą

reikalavimas taikomas visiems be išimties paminėtiems asmenims,

įskaitant ir piliečius, priklausančius tautinėms bendrijoms.

Piliečiai, priklausantys tautinėms bendrijoms, gali įgyvendinti

savo teises ir naudotis savo laisvėmis nepriklausomai nuo to,

ar jie moka valstybinć kalbŕ, ar ne. Tai atitinka Konstitucijos

29 straipsnyje įtvirtintą žmonių lygiateisiškumo principą,

pagal kurį negalima žmogaus teisių varžyti ir teikti jam

privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės,

socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.

Konstitucijos 37 straipsnyje numatyta piliečių,

priklausančių tautinėms bendrijoms, teisė puoselėti savo kalbą,

Valstybinės kalbos įstatyme. Tautinių mažumų įstatymo

preambulėje ir 1 straipsnio 1 dalyje, 2 straipsnyje yra

paskelbtas valstybės įsipareigojimas garantuoti skelbiamų

žmogaus teisių įgyvendinimą. Pagal šio įstatymo preambulės 3

dalį visų tautybių Lietuvos gyventojai turi laikytis

Konstitucijos ir įstatymų, saugoti jos valstybinį suverenitetą

ir teritorinį vientisumą, prisidėti prie nepriklausomos,

demokratinės valstybės kūrimo, gerbti valstybinę kalbą,

kultūrą, tradicijas ir papročius. Valstybė, atsižvelgdama į

tautinių bendrijų interesus, įstatymų nustatyta tvarka

garantuoja šias jų teises kalbos, kultūros ir papročių

puoselėjimo srityse, teisę į valstybės paramą ugdyti tautinę

kultūrą, švietimą.

Suinteresuoto asmens atstovės nuomone, Aukščiausiosios

Tarybos nutarimas neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 29 ir 37

straipsniams.

V

Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo specialistas -

Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos

Respublikos Vyriausybės direktoriaus pavaduotojas S. Vidtmann.

neprieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

1. Lietuvos Respublikos Aukđčiausioji Taryba,

atsižvelgdama į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos

pasiūlymus, 1991 m. sausio 31 d. nutarime „Dėl vardų ir

pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase" nustatė:

„1. Lietuvos Respublikos piliečio pase vardai ir pavardės

rašomi lietuvių kalbos rašmenimis pagal turimų pasų ar kitų

asmens dokumentų, kuriais remiantis išduodamas pasas,

lietuviškus įrašus.

2. Nelietuvių tautybės asmenų vardai ir pavardės

lietuviđkais rađmenimis. Nustatytos formos rađtiđku piliečio

pageidavimu vardas ir pavardė rašomi:

a) pagal tarimą ir nesugramatinti (be lietuviškų galūnių)

arba

b) pagal tarimŕ ir gramatinami (pridedant lietuviđkas

3. Asmenų, turėjusių kitos valstybės pilietybę, vardai ir

pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase gali

būti rašomi pagal tos valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį

dokumentŕ.

vardai ir pavardės keičiami teisės aktų nustatyta tvarka."

Pareiškėjui - Vilniaus apygardos teismui kilo abejonė, ar

đis Aukđčiausiosios Tarybos nutarimas neprieđtarauja

Konstitucijos 18, 22, 29 ir 37 straipsniams.

2. Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo

prašyme išdėstytus motyvus, nagrinės tik tų ginčijamo

Aukščiausiosios Tarybos nutarimo normų, kurios reglamentuoja

Respublikos piliečio pase, t. y. nutarimo 2 punkto, atitikimŕ

Konstitucijai.

3. Lietuvos Respublikos piliečio pasas - tai dokumentas,

patvirtinantis Lietuvos Respublikos pilietybć ir asmens

4. Pagal Konstitucijos 14 straipsnį lietuvių kalba yra

valstybinė kalba. Konstitucinis valstybinės kalbos statuso

įtvirtinimas reiškia, kad lietuvių kalba yra konstitucinė

pilietinć tautŕ, uţtikrina tautos suvereniteto raiđkŕ,

valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir

savivaldybių įstaigų funkcionavimą. Valstybinė kalba yra svarbi

piliečiams vienodomis sąlygomis bendrauti su valstybės ir

savivaldybių įstaigomis, įgyvendinti savo teises ir teisėtus

interesus. Konstitucinis valstybinės kalbos statuso

įtvirtinimas taip pat reiškia, kad įstatymų leidėjas privalo

įstatymais nustatyti, kaip šios kalbos vartojimas užtikrinamas

viešajame gyvenime, be to, jis turi numatyti valstybinės kalbos

apsaugos priemones. Lietuvių kalba, pagal Konstituciją įgijusi

valstybės ir savivaldos institucijose, visose Lietuvoje

esančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose; įstatymai ir

raštvedyba, apskaitos, atskaitomybės, finansiniai dokumentai

privalo būti tvarkomi lietuvių kalba; valstybės ir savivaldos

institucijos, įstaigos, įmonės bei organizacijos tarpusavyje

susirašinėja valstybine kalba.

valstybinės kalbos statusas reiškia, jog lietuvių kalba

privalomai vartojama tik viešajame Lietuvos gyvenime. Kitose

gyvenimo srityse asmenys nevarţomai gali vartoti bet kokiŕ

jiems priimtinŕ kalbŕ.

Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos piliečio

pasas yra oficialus dokumentas, patvirtinantis asmens ir

valstybės nuolatinį teisinį ryšį, t. y. asmens pilietybę, kad

asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi

valstybine kalba. Kitaip būtų paneigtas konstitucinis

valstybinės kalbos statusas.

5. Konstitucijos 18 straipsnyje nustatyta: „Žmogaus teisės

ir laisvės yra prigimtinės." Jame įtvirtinta norma yra

universalaus pobūdžio; ja remiantis garantuojamos ir ginamos

žmogaus teisės bei laisvės. Šioje normoje nustatytas principas

atsiskleidţia kituose Konstitucijos straipsniuose,

įtvirtinančiuose konkrečias žmogaus teises ir laisves. Todėl

atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos kontekstą atsakyti, ar

Aukđčiausiosios Tarybos nutarimo 2 punktas neprieđtarauja

Konstitucijos 18 straipsniui, galima tik ištyrus šio nutarimo

atitikimą pareiškėjo nurodytiems Konstitucijos 22, 29 ir 37

straipsniams.

6. Konstitucijos 22 straipsnyje yra nustatyta:

„Ţmogaus privatus gyvenimas neliečiamas.

Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo

Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama

tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.

Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų

savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį

gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą."

Šiame Konstitucijos straipsnyje įtvirtintos normos gina

asmens teisę į privatumą. Ši teisė apima privatų, šeimos ir

reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar

surinktŕ konfidencialiŕ informacijŕ ir kt. Savavaliđkai ir

neteisėtai kišantis į žmogaus privatų gyvenimą kartu yra

kėsinamasi į jo garbę bei orumą.

- viešasis Lietuvos gyvenimas. Taigi ji nėra privaloma

privačiame gyvenime, kuriame asmenys vartoja savo pačių

pasirinktŕ kalbŕ. Aukđčiausiosios Tarybos nutarimas ne

reglamentuoja asmens privatų gyvenimą, o tik nustato vardų ir

pavardžių rašymą Lietuvos Respublikos piliečio pase. Todėl nėra

pagrindo teigti, kad Aukđčiausiosios Tarybos nutarimo 2 punktas

prieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui.

7. Konstitucijos 29 straipsnyje nustatyta:

„Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar

pareigūnams visi asmenys lygūs.

Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų

dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės

padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu."

Šiose normose įtvirtinamas asmenų teisinės lygybės ir

nediskriminavimo principas. Pažymėtina, kad Aukščiausiosios

pavardė Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuviškais

rađmenimis ir pagal tarimŕ, yra taikomos visiems be iđimties

piliečiams nepriklausomai nuo jų tautybės ir kitų požymių.

Kokiai tautybei priklausyti - tai asmens apsisprendimo

reikalas, t. y. niekas, išskyrus patį asmenį, negali spręsti jo

priskyrimo kokiai nors tautybei klausimo, todėl negalima

nustatyti išskirtinių valstybinės kalbos vartojimo

atsižvelgiant į asmens tautybę taisyklių. Asmens tautybė taip

pat negali būti pagrindas asmeniui reikalauti, kad jam nebūtų

taikomos taisyklės, kylančios iš valstybinės kalbos statuso.

Kitaip būtų pažeistas konstitucinis visų asmenų lygybės

įstatymui principas.

asmenys save priskiria daugiau kaip šimtui tautybių. Jų tautų

kalbose vartojami įvairūs rašmenys, dažnai visiškai arba iš

dalies nesutampantys su lietuvių kalbos rašmenimis. Jeigu

teisės normomis būtų nustatyta, kad šių piliečių vardai ir

pavardės Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi kitokiais,

ne lietuviškais rašmenimis, būtų ne tik paneigtas konstitucinis

valstybinės kalbos principas, bet ir sutrikdyta valstybės ir

veikla. Dėl to piliečiams būtų sunkiau įgyvendinti savo teises

bei teisėtus interesus ir būtų pažeistas Konstitucijoje

įtvirtintas jų lygybės įstatymui principas.

valstybine kalba nepaneigia įvairioms tautinėms grupėms save

priskiriančių piliečių teisės rašyti savo vardus ir pavardes

bet kokia kita kalba, jeigu tai nesusiję su įstatyme nustatyta

Atsižvelgiant į nurodytus motyvus darytina išvada, kad

Aukđčiausiosios Tarybos nutarimo 2 punktas neprieđtarauja

Konstitucijos 29 straipsniui.

priklausantys tautinėms bendrijoms, turi teisę puoselėti savo

kalbą, kultūrą ir papročius."

Šia konstitucine norma visoms Lietuvos teritorijoje

gyvenančioms tautinėms bendrijoms yra garantuojamas tautinio

saviraiška. Pažymėtina, kad Aukščiausiosios Tarybos nutarime

reguliuojami kitokio pobūdžio santykiai negu Konstitucijos 37

straipsnyje, todėl šis nutarimas neprieštarauja Konstitucijos

37 straipsniui.

punktas neprieštarauja Konstitucijos 22, 29 ir 37 straipsniams,

nėra pagrindo teigti, kad jis prieštarauja Konstitucijos 18

straipsniui.

1991 m. sausio 31 d. Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl

vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase" 2

punktas neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 29 ir 37

straipsniams.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102

straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo

53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos

Konstitucinis Teismas

nutaria:

Pripaţinti, kad Lietuvos Respublikos Aukđčiausiosios

Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių

rađymo Lietuvos Respublikos piliečio pase" 2 punktas

neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir

neskundţiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.